Adoptă Obris
Rasă mixtă · Masculin · Vârstnic · 11 ani
Traducerea va fi disponibilă în curând.
I, Obris, weighing 4.3 kg, was taken to the doctor and now I'm very afraid… NOT! Don't be afraid! They took me to the clinic to check my lump. When they checked the lump, I wasn't in pain. My lump is good. They started massaging my paw and it felt better. I returned home with nervous system medication. Those people! You are beautiful, friendly, they carry you in their arms, but sometimes—what doesn't fit?—you have to leave the shelter. Rarely. But, what doesn't fit? Ask, have any of you never fit? Of course, you do. And nothing! Wake up, get up, and continue living, most don't even make it to the therapist. And the dog speaks, saying what doesn't suit him and is immediately taken to the clinic and returns with nervous system medication. Double standards, nothing else. Now everyone is talking about how to draw boundaries, how to not hold on to oneself, how to express emotions, and to express one's needs. Ah! Only in reels it is like that. In reality, draw that. Some sensitive people-pleaser's world. P.S. The one who stepped up publicly apologized to the doctor, because he was very nice to her and she enjoyed that I complained to him. She enjoyed it, and she even apologized herself. It means nothing to me, I will fight for my medication rights, after which it will be even more meaningless. P.P.S. Right now I'm looking for a home. Not a skystablauzdžio (sunshine) foster parent, but a normal one who understands that a dog sometimes also has to leave the shelter. I emphasize—sometimes! For now, I'm beautiful and friendly.
Citire originală (lt)
Aš, Obris, būdamas 4,3 kg svorio, įkandau daktariukui ir dabar labai gailiuosi… NOT! Nereikia lįsti! Mane į kliniką vežė, kad patikrintų stuburą. Kol stuburą tikrino nekandau. Geras tas mano stuburas. O pradėjo masažuot kaklą ir segiau. Grįžtu namo su vaistais nuo nervų. Tie žmonės! Esi malonus, draugiškas, tave ant rankų nešioja, tu leidi, bet nu būna - kam nepasitaiko? - kad išeini iš kantrybės. Kartais. Visai retai. Nu, kam nebūna? Pasakykit, ar kuriam iš jūsų nebūna? Aišku, būna. Ir nieko! Išsirėkiat, išsipykstat ir gyvenat toliau, dauguma net iki terapeuto nenueina. O šuo pasako, kas jam nepatinka ir iškart vežamas į kliniką ir grįžta su maišeliu vaistų nuo nervų. Dvigubi standartai, ne kitaip. O dabar visi visur tik ir kalba, kaip reikia brėžti ribas, kaip negalima laikyt savy, reikia išreikšti emocijas, išsakyti savo poreikius. Aha! Tik reels’uose taip. O realybėj nubrėžk tą . Kažkoks jautrių people pleaser’ių pasaulis. P. S. Steigėja prisakė viešai atsiprašyti daktariuko, nes jis jai labai fainas ir jai gėda, kad aš jam įkandau. Jai gėda, tegul pati ir atsiprašineja. Man giliai vienodai, aš varau savo vaistų gert, po kurių bus dar giliau vienodai. P. P. S. Šiaip aš ieškau namų. Ir ne kokio skystablauzdžio šeimininko, o normalaus, kuris supranta, kad šuo kartais irgi gali išeiti iš kantrybės. Pabrėžiu - kartais! Nes šiaip esu malonus ir draugiškas. ____________________________________
Listat acum 4 luni
