Adoptar a Obris
Mestizo · Macho · Senior · 11 años
Yo, Obris, con un peso de 4,3 kg, fui llevado al veterinario y ahora estoy muy asustado... ¡NO! No tengan miedo. Me llevaron a la clínica para revisar mi bulto. Cuando revisaron el bulto, no tenía dolor. Mi bulto está bien. Empezaron a masajearme la pata y se sintió mejor. Regresé a casa con medicación del sistema nervioso. Esas personas. Ustedes son hermosas, amigables, lo llevan en sus brazos, pero a veces—¿qué no encaja?—tienen que salir del refugio. Raramente. Pero, ¿qué no encaja? Pregúntense, ¿algún día no encajaron? Por supuesto, ustedes lo hacen. Y nada. Despiértense, levántense y continúen viviendo, la mayoría ni siquiera llega al terapeuta. Y el perro habla, diciendo lo que no le conviene y es inmediatamente llevado a la clínica y regresa con medicación del sistema nervioso. Dobles estándares, nada más. Ahora todos hablan sobre cómo establecer límites, cómo no aferrarse a uno mismo, cómo expresar emociones y expresar sus necesidades. ¡Ah! Solo en reels es así. En la realidad, haganlo. Un mundo para personas que siempre buscan complacer. P.D. La persona que se presentó públicamente se disculpó con el veterinario, porque fue muy amable con ella y ella disfrutó que yo le reclamara. Ella disfrutó, e incluso se disculpó ella misma. Para mí no significa nada, lucharé por mis derechos a la medicación, después de lo cual será aún más insignificante. P.P.D. Ahora estoy buscando un hogar. No un tutor de skystablauzdžio (luz solar), sino uno normal que entienda que a veces un perro también tiene que salir del refugio. Énfasis: ¡a veces! Por ahora, soy hermoso y amigable.
Leer original (lt)
Aš, Obris, būdamas 4,3 kg svorio, įkandau daktariukui ir dabar labai gailiuosi… NOT! Nereikia lįsti! Mane į kliniką vežė, kad patikrintų stuburą. Kol stuburą tikrino nekandau. Geras tas mano stuburas. O pradėjo masažuot kaklą ir segiau. Grįžtu namo su vaistais nuo nervų. Tie žmonės! Esi malonus, draugiškas, tave ant rankų nešioja, tu leidi, bet nu būna - kam nepasitaiko? - kad išeini iš kantrybės. Kartais. Visai retai. Nu, kam nebūna? Pasakykit, ar kuriam iš jūsų nebūna? Aišku, būna. Ir nieko! Išsirėkiat, išsipykstat ir gyvenat toliau, dauguma net iki terapeuto nenueina. O šuo pasako, kas jam nepatinka ir iškart vežamas į kliniką ir grįžta su maišeliu vaistų nuo nervų. Dvigubi standartai, ne kitaip. O dabar visi visur tik ir kalba, kaip reikia brėžti ribas, kaip negalima laikyt savy, reikia išreikšti emocijas, išsakyti savo poreikius. Aha! Tik reels’uose taip. O realybėj nubrėžk tą . Kažkoks jautrių people pleaser’ių pasaulis. P. S. Steigėja prisakė viešai atsiprašyti daktariuko, nes jis jai labai fainas ir jai gėda, kad aš jam įkandau. Jai gėda, tegul pati ir atsiprašineja. Man giliai vienodai, aš varau savo vaistų gert, po kurių bus dar giliau vienodai. P. P. S. Šiaip aš ieškau namų. Ir ne kokio skystablauzdžio šeimininko, o normalaus, kuris supranta, kad šuo kartais irgi gali išeiti iš kantrybės. Pabrėžiu - kartais! Nes šiaip esu malonus ir draugiškas. ____________________________________
Cuenta gratuita — 10 contactos incluidos
Publicado el mes pasado






